Apie namų grupelių svarbą

Kopijuota is www.btz.lt

DARIUS ŠIRVYS

Sveikindamas ir perduodamas linkėjimus bažnyčiai, esančiai Filemono namuose (Fm 1-3), Paulius, mano manymu, išsako vieną didžiausių komplimentų, kokio tik galėtų sulaukti krikščionis.

Nors šiandien dauguma tikinčiųjų susirinkimų vyksta išnuomotose salėse ar tam skirtuose maldos namuose, pirmaisiais amžiais jie vykdavo tai vienuose, tai kituose namuose (Apd 2, 46). Nesakau, kad norint būti geru krikščionimi, būtinai reikėtų atverti savo namų duris namų susirinkimui, tačiau kodėl gi tikintiesiems ir toliau nesirinkti tai vienuose, tai kituose bažnyčios narių namuose pagal mums Dievo suteiktą malonę ir galimybes? Šiame straipsnyje norėčiau trumpai apžvelgti Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis" namų grupelių (dar mūsuose vadinamų „ląstelėmis") raidos istoriją ir esamą situaciją, išryškinti šio tarnavimo svarbą bei pasidalinti asmenine patirtimi.

Namų grupelių raida Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis"

Palyginus su kitomis evangeliškomis bendruomenėmis Lietuvoje, Vilniaus bažnyčia „Tikėjimo žodis" yra pakankamai skaitlinga - sekmadieniais į tarnavimą susirenka iki 500 tikinčiųjų. Ne vienam gali pasirodyti, jog šis didelis susirinkimas ir yra pats svarbiausias įvykis per savaitę, nors taip yra tik iš dalies. Bendri susirinkimai, nors ir labai svarbūs bažnyčios augimui ir tikinčiųjų ugdymui, tiek istoriškai, tiek šiandien yra labai priklausomi nuo mažesnių grupių veiklos. Mažesnėms grupelėms galėtume priskirti įvairius bažnyčioje veikiančius tarnavimus (vaikų, paauglių, jaunimo, pagyvenusių žmonių, muzikinį, spaudos ir kt.), ir taip pat namų grupeles (ląsteles), kurių veiklai čia skiriu pagrindinį dėmesį.

Dar prieš paskelbiant bažnyčią „Tikėjimo žodis", neformalūs tikinčiųjų susirinkimai vykdavo būsimo pastoriaus Giedriaus Saulyčio mamos namuose, kur jis „drauge su Gabrieliumi Lukošiumi (dabartiniu Kauno bažnyčios „Tikėjimo žodis" pastoriumi) „vesdavo susirinkimus būreliui pasekėjų, dvidešimtmečių ir jaunesnių, neturinčių jokio religinio pažinimo, augusių kaip ir mes nekatalikiškose šeimose, bet trokštančių atrasti Dievą, ieškančių tiesos ir gyvenimo prasmės"[1]. Po bažnyčios paskelbimo ir pirmųjų evangelizacijų tikinčiųjų skaičius išaugo, bendruose susirinkimuose susirinkdavo vis daugiau žmonių, tačiau namų grupelių modelio nebuvo atsisakyta, atvirkščiai, suvokiant krikščionybę kaip gyvenimo būdą, namų grupelės buvo pasirinktos kaip bažnyčios augimo ir ugdymo strategija. Tam didelės įtakos turėjo ne tik suvokimas, jog nedidelėse grupelėse tikintieji turi daugiau galimybių bendrauti, kartu skaityti Dievo žodį, pasimelsti vienas už kitą, susidraugauti, bet ir įkvepiantys sėkmingo ląstelių modelio pavyzdžiai - Joido Visos Evangelijos Bažnyčia (Yoido Full Gospel Church), įsikūrusi Pietų Korėjoje, Seule (pastorius Dovydas Jongi Čio (David Yonggi Cho). Dėl susidariusio dvasinio posovietinio vakuumo, visuomenės atvirumo ir drąsiai skelbiamos Evangelijos žinios įtikėjusiųjų skaičius sparčiai augo ne tik bendruose susirinkimuose, bet ir ląstelėse. Būtent taip buvo vadinamos namų grupelės, nes tai geriausiai atspindėjo bažnyčios augimo skaičiumi (akcentas) teologiją - iki 1992m. ląstelių skaičius pasiekė maždaug 50. Tuo metu buvo nesunku kalbėti apie tai, kad ląstelės turi periodiškai dalintis, o bažnyčios narių skaičius nuolat augti, tačiau, gaivališko augimo laikotarpis pamažu baigėsi, situacija visuomenėje ir bažnyčioje pasikeitė. Palaipsniui ėmė ryškėti, kad namų grupelių paskirtis yra ne tik daugėti skaičiumi, bet ir ugdyti tikinčiuosius - ėmė ryškėti dvasinės brandos ir išsilavinimo stoka. Šiuo metu Vilniaus bažnyčioje veikia virš 30 namų grupių, svariai prisidedančių prie ganytojiškos ir bažnyčios tarnystės, bažnyčios vizijos įgyvendinimo.

Dabartinė situacija ir iššūkiai

Prieš metus Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis" vyko seminaras-forumas namų grupelių lyderiams ir jų pagalbininkams, kurį vedžiau aš, pastorius-asistentas ir bažnyčios vyresnioji, ląstelių pogrupio vadovė Edita Sabalionytė. Edita mano prašymu parengė anketą su klausimais ląstelių lyderiams - iš to buvo įmanoma sudaryti savotišką mūsų bendruomenės namų grupių „žemėlapį", išsiaiškinti realią situaciją ir pagrindinius žmonių poreikius. Pateiksiu keletą faktų iš šio žemėlapio. Mūsų bažnyčioje yra virš 30 realiai veikiančių namų grupelių, kurios suskirstytos į 4 pogrupius. Kiekvienas iš šių pogrupių turi savo vadovą, atsakingą už savo pogrupio ląstelių veiklą, dvasinį stovį, bendravimą su ląstelių lyderiais. Pogrupio vadovas yra įpareigotas maždaug kas 2 mėnesius rengti susitikimus su savo lyderiais, kuriuose būtų bendraujama įvairiais aktualiais klausimais, aptariama situacija namų grupėse. Be to, pogrupio vadovai atskirai susirenka į susitikimus su bendruomenės pastoriais. Iš apklausos rezultatų pamatėme, kad ląsteles lankantys žmonės (bent 1 kartą per 3 mėnesius) pasiskirsto taip: 55% mūsų bažnyčios ir 45% kitų bažnyčių lankytojai ar tiesiog ieškantys, bažnytine naryste nesusaistyti žmonės. Pasirodo, kad svečiams maži namų susirinkimai yra labiau priimtini nei bendri bendruomenės susirinkimai, kur narių procentas yra kur kas didesnis. Yra tekę girdėti ne vieną liudijimą, kai į ląstelę ateina ieškantys ir artimesnio bendravimo trokštantys žmonės, tikintieji iš kitų bendruomenių, kuriose nėra namų grupių tarnavimo.

Anketoje taip pat buvo pasidomėta, kaip būtų geriau vadinti šiuos mažus susirinkimus: „namų grupėmis", „ląstelėmis" ar „namų rateliais"? Mūsų nuostabai dauguma lyderių pasisakė, kad tradicinį pavadinimą „ląstelė" (37%) iškeistų į „namų grupelė" (58%), nes, jų nuomone, šis yra aiškesnis, suprantamesnis netikintiems ir svečiams, kuriuos kviečiame. Be to, jis skamba natūraliau, atitinka susirinkimų namuose esmę ir yra artimesnis Šventojo Rašto tekstui.

Kokios temos aktualiausios į namų grupeles besirenkantiems krikščionims? Pasirodo, kad labiausiai žmonėms rūpi, kaip tikėjimo tiesas praktiškai įgyvendinti asmeniniame gyvenime, darbe, draugų rate (27%) bei šeimos klausimai (27%). Nemažiau tikintiesiems rūpi, kaip skaityti, nagrinėti ir pritaikyti gyvenime Šventąjį Raštą (23%), melstis (14%) ir skelbti Evangeliją (9%).

Iš apklausos paaiškėjo, kad viena iš didžiausių problemų yra naujų namų grupių lyderių stoka: gebančių pravesti namų susirinkimus yra pakankamai, net 71 žmogus, tačiau tik pusė ląstelių lyderių turi įsipareigojusius pavaduotojus, o dar mažiau yra tų, kurie norėtų prisiimti lyderystės naštą ant savo pečių[2]. Kodėl tik tiek nedaug žmonių norėtų perimti vadovavimą namų susirinkimui? Gal esamas lyderis mano, jog puikiai susitvarko pats, todėl ir niekam nesiūlo tapti savo pagalbininku ar abejoja, kuris iš galinčių prisiimti atsakomybę yra tinkamesnis? Vargu. Manau, kad daugelis tiesiog nenori prisiimti nuolatinės atsakomybės arba jau tarnauja kitame tarnavime. Vadovavimas namų grupei yra didelio asmeninio pasišventimo ir ištikimybės Dievui, bendruomenei ir žmonėms reikalaujantis pastoracinis-ganytojiškas tarnavimas, kuris reikalauja nuolatinio mokymosi, triūso ir tikėjimo.

Asmeninė patirtis

Nuo pirmos savo atsivertimo dienos jutau didelį troškimą būti ten, kur meldžiamasi, giedamos giesmės ir skaitomas Šventasis Raštas. Pirmas susirinkimas, į kurį atėjau po atsivertimo, vyko namuose (ląstelėje), o jam tuo metu vadovavo šiandien gerai visuomenėje žinoma žurnalistė. Metus laiko ląstelę lankyti buvo labai įdomu, nes daug ko nežinojau, tačiau situacija ėmė keistis, kai baigiau „Tikėjimo žodžio" Biblijos mokyklą ir tapau pamokslininko padėjėju, po to - „Lietuvos misijos" pamokslininku. Deja, sėkmingai įsiliejęs į kitus tarnavimus, tapau kritiškesnis ląstelės atžvilgiu - ėmė „kliūti" tam tikri formalumai, darėsi nuobodoka. Dėkui Dievui, kad supratau, jog turiu likti ištikimas savo ląstelei Vilniaus bažnyčioje - kiti tikintieji padėjo man pripažinti, jog esu linkęs į išdidumą, nuvertinu namų grupės tarnavimą ir iš dalies vadovaujuosi netinkamu tarnystės Kristaus bažnyčioje supratimu.

Viešpaties baimėje penkerius metus lankiau ląstelę, kuriai vadovavo kita „netobula" lyderė - daug kartų teko nusižeminti, mokytis, laukti ir bręsti. Galiausiai per vieną maldą supratau turįs svajonę, jog mūsų namuose su mano vaikais „gyventų" ir Dievo vaikai - tai buvo Viešpaties paraginimas tapti vienos iš namų grupės lyderiu. Nuo 1998 iki 2005 metų vadovavau namų grupei ir buvau atsakingas už keletą kitų ląstelių, t.y. už pogrupį, o nuo 2001 metų bažnyčioje ėmiau darbuotis kaip neetatinis pastorius. Šiuo metu dėl padidėjusio krūvio esu perdavęs vadovavimą namų grupei kitam lyderiui, tačiau ląstelės susirinkimai ir toliau vyksta mūsų namuose - mano vaikai auga ir toliau apsupti Dievo vaikų... Asmeninė patirtis kužda, kad namų grupėje vyksta intensyvi pastoracinė tarnystė: dvasiškai auga ir bręsta ne tik jos lankytojai, bet ir vadovas. Esu įsitikinęs, kad kiekvienam būsimam pastoriui ir tarnautojui tarnystės namų grupėje patirtis yra nepaprastai svarbi ir vertinga.



Namų grupių svarba ir gairės tolimesniam darbui

Namų grupės krikščioniškai bendruomenei yra labai svarbios ir naudingos. Jos padeda tikintiesiems labiau pažinti Viešpatį, drauge su kitais Dievo vaikais siekti šventumo, dalintis Dievo dovanomis, patirti globą ir rūpintis vieni kitais. Didelėje bendruomenėje lankytojai dažniausiai būna tik klausytojai, todėl ypač aktualus pasidaro tikro bendravimo ir išklausymo poreikis.

Akivaizdu, kad kiekvienam kalbėtojui reikalingas klausytojas, nes be klausymo nėra ir bendravimo. Kodėl tiek daug norinčių kalbėti, bet taip trūksta klausytojų? Dovanoti kitam žmogui savo laiką, nesitikint iš to jokios naudos, nebėra savaime suprantamas dalykas - tai žygdarbis. Nenuostabu, kad trūksta norinčių ir vis dar galinčių išklausyti, nenuostabu, kad vienatvė tampa gyvenimo pakeleive: „Miestas, turintis milijoną gyventojų, - tai miestas, turintis milijoną vienatvių. Nesikalbama net su to paties daugiaaukščio kaimynais. Turbūt urviniai žmonės nebuvo tokie vieniši kaip šiuolaikiniai. Esame apsupti penkių milijardų žmonių ir esame vieniši. Kasdien yra susitinkama su tūkstančiais žmonių - gatvėje, parduotuvėse, darbe, viešojo transporto priemonėse...Tačiau visiems bendras tėra vienas dalykas - vienatvė. Esame vienišų istorijų minia, neišsakytų ir neišsakomų"[3].

Nors tai skamba liūdnokai, tačiau krikščioniui dera prisiminti, jog Dievas trokšta palaiminti savo vaikus ne tik šeimyniniais, darbo, bet ir bažnytiniais santykiais su broliais ir seserimis Jėzuje Kristuje. Krikščioniškoje bendruomenėje tikima „šventųjų bendravimu" (Apaštalų išpažinimas), tad tikrai čia neturėtume jaustis vieniši, nors ir šio bendravimo tenka ieškoti ir siekti. Į didesnę bendruomenę pirmą kartą atėjęs žmogus sekmadienio rytą gali pasijusti vienišas, nes nepažįsta nei vieno, išskyrus tą, kuris jį atsivedė į susirinkimą (jei toks yra). Gali būti, kad žmogus ne naujokas, bet jam dabar reikia kažkam pasipasakoti, reikia asmeninio dėmesio, maldos, tačiau bendrame susirinkime atsakyti į šį poreikį nelengva - bažnyčios foje nėra pati geriausia vieta tokiam meilės patarnavimui. Ką daryti? Geriausias sprendimas būtų prisijungti prie kokios nors bažnyčioje veikiančios namų grupės, kuri yra lyg nedidelė, šiltus santykius puoselėjanti ir visais savo nariais nuoširdžiai besirūpinanti šeima. Čia ne tik turime kam kalbėti bei nugalim vienatvę, liūdesį, abejones, bet ir išmokstame klausyti bei patarnaujame vieni kitiems.

Ne vienerius metus stebėdamas namų grupių tarnavimą, galėčiau pritarti kai kurių nuomonei, jog tai, ko gero, mažiausiai įvertintas tarnavimas bendruomenėje. Labai dažnai dėmesio centre atsiduria muzikantai, pamokslininkai ir net jaunavedžiai, bet ne tie, kurių tarnystė vyksta ne ant scenos, o namuose. Neseniai pastoracinėje taryboje numatėme gaires, kaip stiprinti namų grupes savo bažnyčioje. Pirmiausia nusprendėme, kad privalome atsakingiau žiūrėti į susirinkimus su lyderiais: kiekvieno pirmo mėnesio sekmadienį, kai bendruomenėje tradiciškai vyksta duonos laužymas (niekas neišvažiuoja tarnauti į kitas bendruomenes), popiet susitikti su lyderiais; vieno mėnesio pirmą sekmadienį skiriant pastorių susitikimui su pogrupių vadovais, o kitą - bendram susirinkimui su visais lyderiais. Pastarasis susirinkimas paprastai būna dviejų dalių: iš pradžių pogrupio vadovas susitinka su savo lyderiais grupelėje, o po to visi sueina į bendrą susirinkimą. Be to, pogrupio vadovas turi lankyti savo pogrupio ląsteles ir periodiškai surengti ilgesnius susitikimus su savo pogrupio lyderiais. Įtvirtinus tokią susirinkimų (savotiškų ląstelių) sistemą, pagerėja ryšys su lyderiais, atsiranda naujas bendrystės jausmas, lyderiams suteikiama papildoma motyvacija ir padrąsinimas.

Antra, įsitikinau, jog kiekviena namų grupė priklauso ir nuo jos lyderio pasiryžimo mokytis, keistis ir augti. Deja, labai dažnai yra „judama" remiantis senu bagažu, tam tikromis atgyvenusiomis tradicijomis, nesugebama suvokti ir perteikti kitiems bažnyčioje skambančios žinios. Liūdna, tačiau kai kurie lyderiai mažai skaito, interpretuoja Bibliją remdamiesi praeities „apreiškimais" ir nebespėja eiti koja kojon su savo ganytojais. Todėl pasirinkome knygą, kurią nusprendėme drauge skaityti ir aptarti bendruose susirinkimuose (Jonh Stott „Šiuolaikinis krikščionis"). Tikimės, kad tai padės ne tik susiderinti ir geriau suprasti vienas kitą, bet ir gerins bendrą teologinį išprusimą.

Trečia yra tai, ko vis dar nesame iškėlę kaip vieno iš savo pastoracinių uždavinių, tačiau, manau, jog tai įvyks ateityje - t.y. mentoringo santykių diegimas bendruomenėje, sielovadinių įgūdžių formavimas namų grupėse. Nesunku pastebėti, kad visos trys tolesnio darbo gairės yra susijusios su lyderių ugdymu, jų lavinimu ir kompetencijos kėlimu. Šiuolaikinis pasaulis yra sudėtingas ir reikalauja iš bažnyčios tarnų neredukuoto pasaulio ir Šventojo Rašto pažinimo, jautrumo Šventajai Dvasiai ir nuolatinės mokinystės dvasios. Bendruomenei nepakanka vien pastorių pastangų - būtina, kad toks nusistatymas įsitvirtintų ir tarnavimų vadovų, ir namų grupių lyderių mąstyme ir gyvenime. Tik tuomet visas Kristaus kūnas augs meilėje, kiekvienai daliai veikiant pagal savo saiką (Ef 4,16).

Apibendrinant norisi pabrėžti, jog Vilniaus bendruomenėje „Tikėjimo žodis" yra giliai įsišaknijusi biblinė namų bažnyčių (ląstelių) samprata, kurios dvasinę svarbą patvirtina tiek pačios bendruomenės, tiek mano paties asmeninė patirtis. Vis dėlto teisingo principo žinojimas dar nereiškia, kad neklysime ar galėsime išsiversti be pastangų tobulinant šį gyvybiškai svarbų tarnavimą. Svarbu, kad gebėtume kritiškai vertinti savo patirtį ir nuolat rastume jėgų Kristuje gilintis į Dievo žodį, atlikti reikalingas korekcijas. Vasara greitai prabėgs - sugrįšime iš atostogų ir vėl imsimės darbų. Norėčiau palinkėti, kad rudeniop prasidėsiantys darbai nors kažkiek daugiau būtų susiję su vienuose ar kituose namuose besirenkančia ir bręstančia bažnyčia.

Literatūra

Biblija, Tikėjimo žodis, Vilnius, 1996

Giuseppe Colombero, Nuo žodžių į dialogą, Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius 2004,

http://www.btz.lt/article/articleview/1495/1/291

Krikščioniškos bendruomenės ugdymas, David‘as Cox‘as, Amžinoji Uola, Kaunas, 2000

Seminaro „Bažnyčia mūsų namuose" medžiaga, Tikėjimo žodis, parengė Edita Sabalionytė, 2008

Tarnystės bažnyčioje, Alfred Kuen, Lietuvos krikščioniškas fondas, 2005


[1] http://www.btz.lt/article/articleview/1495/1/291

[2] Seminaro „Bažnyčia mūsų namuose" medžiaga, parengė Edita Sabalionytė

[3] Giuseppe Colombero, nuo žodžių į dialogą, 108 psl.