Terapinė kultūra

Neseniai namų grupėje diskutavome apie „Terapinės visuomenės" bruožus.
Konspekto ištraukos:

Anot A. Paškaus: „Kultūrą, kurios pirminis rūpestis yra žmonių psichinė sveikata, ir pavadiname terapine kultūra. Apskritai nūdienos psichologija Vakaruose tapo tokia svaria socialine jėga, kad ji daro stiprios įtakos žmonių galvojimui ir veikimui. Ji ne tik vaidina paskiras vaidmenis, bet nori vadovauti ir visai gyvenimo dramai. Nūdien darosi nebeaišku, kur baigiasi psichologija ir kur prasideda religija. Ne be reikalo kai kas mūsiškąjį laikotarpį dar vadina psichologijos amžiumi. Dėl to terapinę kultūrą galima būtų pavadinti ir psichologine kultūra“.

Terapinės kultūros ištakos - humanistinės psichologijos (viena iš psichologijos mokslo šakų) idėjos. Ši šaka gali dar būti vadinama „žmogiškojo potencialo“ ar „egocentrizmo“ psichologija. Žymūs teoretikai: E. Fromm (teigė, kad abejingumas sau pačiam yra yda, o savęs įtvirtinimas – dorybė), C. Rogers (taikydamas „į klientą orientuotą terapiją“ siekė padėti žmonėms būti vientisu savarankišku asmeniu dėka „besąlygiškos savimeilės“), A. Maslow (pabrėžė kūrybišką „saviaktualizaciją“) ir R. May (paveiktas egzistencializmo, pabrėžė apsisprendimą ir atsidavimą kaip priemones tapti savimi) (Jh. Stott). Kai kuriuos humanistų principus ir įžvalgas apie asmens tikėjimo mechanizmus galima panaudoti diskusijoje apie krikščionio charakterio formavimą. Humanistai suteikia nemažai naujų žinių apie tarpasmeninius santykius. Žymus jų įnašas ir į pedagogikos mokslą.
____

A. Paškaus citatos iš knygos “Tikėjimo ir netikėjimo sąlytis šiandien” (1998) ir straipsnio "Terapinės kultūros įtaka katalikybei" (Aidai, 1985, nr. 6) (padrikai sumestos):

„Iš tiesų žymaus mintytojo D. Yankelovich nuomone, apie 80% Amerikos suaugusiųjų vienu ar kitu būdu yra įsitraukę į savipildos ieškojimą. Antai sąlytis su jausmais, 'sveikatos' maistas, pilvo ir išraiškos šokiai, bioenergetika, įvairios meditacijos, risnojimas, pratimai malonumų baimei įveikti, tarpasmeninio santykiavimo pratybos, Rytų filosofijos ... tai tėra tik keletas savojo 'aš' pagerinimo būdų. Anaiptol patys savyje tie dalykai nėra žalingi. Iš tikrųjų jie gali padėti išlaikyti emocinę pusiausvyrą. Tačiau tie patys pratimai, apsupti gražbylystės burbulais ir paversti gyvenimo tikslu, atitraukia žmogų nuo angažavimosi visuomenei. Kaip ten bebūtų, 'patobulintas aš' ir yra terapinės kultūros pagrindiniu siekiu, jos religija. Gi vienoks ar kitoks šio siekio apribojimas būtų šios religijos priešingybė — jos erezija. Sakoma, kad šiandieninės Amerikos pamaldumas savipildos dievui prilygsta viduramžių žmogaus pamaldumui visatos Kūrėjui ir Atpirkėjui“.

„Humanistinės psichologijos esmė – žmogiškojo aš centriškumas. Ši „aš-psichologijos“ paskata „pareiga sau“ atrodė esanti gera alternatyva senajai savęs atsižadėjimo nuostatai. Humanistai veiksmingai kritikavo troškinančius ir varžančius savęs atsižadėjimo padarinius. Visi jie didžiausią moralinį pritarimą bei palankumą rodė tiems „Aš“ aspektams, kurie yra „autentiški“, neužblokuoti, spontaniški, gerai išpuoselėti. Taip atsirado moralinė pareiga išlaisvinti tuos autentiškus „Aš“ aspektus. Į tų autentiškų aspektų kategoriją, deja, buvo įtraukti tik savanaudiški ir hedonistiniai poreikiai. Šitaip gimė „pareigos sau etika“ <...> Humanistinė psichologija, ypač jos supopuliarintos versijos, tvirtina, kad pasiekus savipildą reikia pašalinti vidines ir išorines kliūtis. Todėl terapinė kultūra ir reikalauja leidžiančios ir nevaržančios aplinkos“.

„Pasak jų, išlaisvinus kultūrą iš teologiniu ar psichologiniu žargonu prisidengusios misionieriškos moralės, išnirsią į paviršių giliausi žmogiškos pasąmonės sluoksniai. Tada žmogus pasidarysiąs tokiu, kokiu jis instinktyviai ir yra: garbingu, darbščiu, bendradarbiauti linkusiu ir mylėti pajėgiu <…> Gal dėl to laisvumas — ne varžymas, leidimas — ne draudimas ir yra nūdieninės vakarietiškos kultūros žymė <…> Individo psichė pasidaro galutine žmogaus elgesio norma“.
„Terapinei kultūrai suklestėti reikalingos keturios pagrindinės sąlygos: 1. medžiaginių gėrybių perteklius; 2. sekuliaristinė pasaulėžiūra; 3. gobšus individualizmas; 4. liberalinė demokratija“.

„Psichologinis žmogus ir jo kuriama kultūra yra "nesančio Dievo" atgarsis. Kitais žodžiais — terapinė kultūra yra tikėjimo stokos į transcendentinę tikrovę vaisius. <...> Jei sekuliaristinio miesto statytojas tikėjimą į Dievą laiko žalinga iliuzija, nukreipiančia žmogaus mintį nuo pasaulio, tai jos anūkas, terapinės kultūros žmogus, pasilaiko religijas tik kaip jausmus raminančias, gerą savijautą iššaukiančias piliules. Jo saviugdos vaistinėj yra prikrauta įvairių pasaulėžiūrinių ar religinių piliulių: kinietiško ar rusiško marksizmo variantai, reformuota, ortodoksiška ar katalikiškoji krikščionybė, zenbudhizmas hinduizmas, ir t.t. Pagal reikalą jis pasirenka tas "religines" piliules, kurios pažadina jame gerą savijautą; Nuosekliai terapinės kultūros žodyne raktiniu žodžiu nebėra — tiesa, — bet pergyvenimas. Terapinio mentaliteto sekėjas nebekelia vadinamų paskutiniųjų klausimų: iš kur žmogus ateina, kur jis eina ir kokia jo paskirtis? Freudo paskatintas, jis ir išmetė didžiųjų gyvenimo mįslių raktus. <...> Paskendimas savyje ir yra centrinė terapinio žmogaus žymė“.

„Viena iš labiausiai paplitusių modernybės esminių žymių yra panieka bet kam, kas tik pretenduoja į dvasinį autoritetą. Kokį prestižą tas autoritetas beturėtų, nežiūrint kaip garbingas jis bebūtų, modernus žmogus jį pergyvena, kaip jam užmestas grandines". Vos tik trims dešimtmečiams praėjus, dvasinio autoriteto "grandinių" vakaruose beveik ir nebesimato. Autoritetinės civilizacijos prietemoj iškyla išsilaisvinusio "aš" siluetas, siekiąs sukurti tokią visuomeninę santvarką, kuri patenkintų jo norus ir užtikrintų "saugų instinktų žaidimą"“.

„Kad galėtume pilnai paskęsti savojo 'aš' interesuose, reikia užmiršti praeities pamokas, tradicijos perduotas vertybes, dabarties reikalavimus bei ateities uždavinius. Tiesa, tokia laikysena neverčia griauti praeities paminklų ar deginti rašytų dokumentų, kurių puslapiuose slepiasi tūkstantmetė išmintis. Anaiptol, psichologinės kultūros vaikai noriai lanko religijos, mokslo ir meno šventoves: Atėnus, Jeruzalę, Romą, Paryžių ar Oksfordą; Bet jie tai daro jau ne kaip maldininkai, bet kaip turistai. Jie neieško ten sielos atsigaivinimo, dvasinio įkvėpimo, bet juslinio pasigėrėjimo ir pasismaginimo. Užtat jie stropiai saugoja istorinius paminklus, bet ignoruoja juose sukrautą išmintį. Kitaip sakant, jie nenori iš praeities semtis sau stiprybės dabarčiai nei ryžto ateičiai. Jie tik trokšta nekliudomai džiaugtis dabartimi. Taigi dabarties momento pabrėžimas yra dar kitas psichologinės kultūros bruožas“.

Konspektai

Neseniai i el.pasta gavau Konspektus apie Dievo valia. Labai apsidziaugiau, kad turiu nors tokia galimybe dalyvauti grupeles gyvenime. Ar galima butu konspektus talpinti tiesiai cia? Viskas butu vienoje vietoje ir kazkaip smagiau - jauciuosi tarsi internetiniuose grupeles namuose:)Aciu labai, Tomai.