Sveiki!
Keliu nuorodą į vakar minėtą knygą:
D.A. Carson THE DIFFICULT DOCTRINE OF THE LOVE OF GOD
Pilna versija (PDF):
http://s3.amazonaws.com/tgc-documents/carson/2000_difficult_doctrine_of_the_love_of_God.pdf
Popierinė (Amazon):
http://www.amazon.com/Difficult-Doctrine-Love-God/dp/1581341261/ref=sr_1_1?ie=UTF8&s=books&qid=1263385239&sr=8-1
Mindaugas
2010 m. vasario 8 d., pirmadienis
2010 m. sausio 1 d., penktadienis
Sveikinimas!
Mieli tikėjimo namiškiai!
Nuoširdžiai sveikiname visus su Naujaisiais metais!
Kadangi praėję daugeliui buvo nelengvi, stiprinkime ir toliau vienas kitą tikėjime.
Te mūsų nuoširdus bendravimas atveria tamsias sielos kerteles, kad jas pažintume, išgydo širdies žaizdas, kad galėtume su džiaugsmu tarnauti Viešpačiui, te apvalo mus Jo kraujas nuo neteisybės ir brangi Šventoji Dvasia te stiprina mūsų broliškame bendravime. Tai ir yra bažnyčia!
Su meile Kristuje, Matiukai
Nuoširdžiai sveikiname visus su Naujaisiais metais!
Kadangi praėję daugeliui buvo nelengvi, stiprinkime ir toliau vienas kitą tikėjime.
Te mūsų nuoširdus bendravimas atveria tamsias sielos kerteles, kad jas pažintume, išgydo širdies žaizdas, kad galėtume su džiaugsmu tarnauti Viešpačiui, te apvalo mus Jo kraujas nuo neteisybės ir brangi Šventoji Dvasia te stiprina mūsų broliškame bendravime. Tai ir yra bažnyčia!
Su meile Kristuje, Matiukai
2009 m. lapkričio 12 d., ketvirtadienis
Terapinė kultūra
Neseniai namų grupėje diskutavome apie „Terapinės visuomenės" bruožus.
Konspekto ištraukos:
Anot A. Paškaus: „Kultūrą, kurios pirminis rūpestis yra žmonių psichinė sveikata, ir pavadiname terapine kultūra. Apskritai nūdienos psichologija Vakaruose tapo tokia svaria socialine jėga, kad ji daro stiprios įtakos žmonių galvojimui ir veikimui. Ji ne tik vaidina paskiras vaidmenis, bet nori vadovauti ir visai gyvenimo dramai. Nūdien darosi nebeaišku, kur baigiasi psichologija ir kur prasideda religija. Ne be reikalo kai kas mūsiškąjį laikotarpį dar vadina psichologijos amžiumi. Dėl to terapinę kultūrą galima būtų pavadinti ir psichologine kultūra“.
Terapinės kultūros ištakos - humanistinės psichologijos (viena iš psichologijos mokslo šakų) idėjos. Ši šaka gali dar būti vadinama „žmogiškojo potencialo“ ar „egocentrizmo“ psichologija. Žymūs teoretikai: E. Fromm (teigė, kad abejingumas sau pačiam yra yda, o savęs įtvirtinimas – dorybė), C. Rogers (taikydamas „į klientą orientuotą terapiją“ siekė padėti žmonėms būti vientisu savarankišku asmeniu dėka „besąlygiškos savimeilės“), A. Maslow (pabrėžė kūrybišką „saviaktualizaciją“) ir R. May (paveiktas egzistencializmo, pabrėžė apsisprendimą ir atsidavimą kaip priemones tapti savimi) (Jh. Stott). Kai kuriuos humanistų principus ir įžvalgas apie asmens tikėjimo mechanizmus galima panaudoti diskusijoje apie krikščionio charakterio formavimą. Humanistai suteikia nemažai naujų žinių apie tarpasmeninius santykius. Žymus jų įnašas ir į pedagogikos mokslą.
____
A. Paškaus citatos iš knygos “Tikėjimo ir netikėjimo sąlytis šiandien” (1998) ir straipsnio "Terapinės kultūros įtaka katalikybei" (Aidai, 1985, nr. 6) (padrikai sumestos):
„Iš tiesų žymaus mintytojo D. Yankelovich nuomone, apie 80% Amerikos suaugusiųjų vienu ar kitu būdu yra įsitraukę į savipildos ieškojimą. Antai sąlytis su jausmais, 'sveikatos' maistas, pilvo ir išraiškos šokiai, bioenergetika, įvairios meditacijos, risnojimas, pratimai malonumų baimei įveikti, tarpasmeninio santykiavimo pratybos, Rytų filosofijos ... tai tėra tik keletas savojo 'aš' pagerinimo būdų. Anaiptol patys savyje tie dalykai nėra žalingi. Iš tikrųjų jie gali padėti išlaikyti emocinę pusiausvyrą. Tačiau tie patys pratimai, apsupti gražbylystės burbulais ir paversti gyvenimo tikslu, atitraukia žmogų nuo angažavimosi visuomenei. Kaip ten bebūtų, 'patobulintas aš' ir yra terapinės kultūros pagrindiniu siekiu, jos religija. Gi vienoks ar kitoks šio siekio apribojimas būtų šios religijos priešingybė — jos erezija. Sakoma, kad šiandieninės Amerikos pamaldumas savipildos dievui prilygsta viduramžių žmogaus pamaldumui visatos Kūrėjui ir Atpirkėjui“.
„Humanistinės psichologijos esmė – žmogiškojo aš centriškumas. Ši „aš-psichologijos“ paskata „pareiga sau“ atrodė esanti gera alternatyva senajai savęs atsižadėjimo nuostatai. Humanistai veiksmingai kritikavo troškinančius ir varžančius savęs atsižadėjimo padarinius. Visi jie didžiausią moralinį pritarimą bei palankumą rodė tiems „Aš“ aspektams, kurie yra „autentiški“, neužblokuoti, spontaniški, gerai išpuoselėti. Taip atsirado moralinė pareiga išlaisvinti tuos autentiškus „Aš“ aspektus. Į tų autentiškų aspektų kategoriją, deja, buvo įtraukti tik savanaudiški ir hedonistiniai poreikiai. Šitaip gimė „pareigos sau etika“ <...> Humanistinė psichologija, ypač jos supopuliarintos versijos, tvirtina, kad pasiekus savipildą reikia pašalinti vidines ir išorines kliūtis. Todėl terapinė kultūra ir reikalauja leidžiančios ir nevaržančios aplinkos“.
„Pasak jų, išlaisvinus kultūrą iš teologiniu ar psichologiniu žargonu prisidengusios misionieriškos moralės, išnirsią į paviršių giliausi žmogiškos pasąmonės sluoksniai. Tada žmogus pasidarysiąs tokiu, kokiu jis instinktyviai ir yra: garbingu, darbščiu, bendradarbiauti linkusiu ir mylėti pajėgiu <…> Gal dėl to laisvumas — ne varžymas, leidimas — ne draudimas ir yra nūdieninės vakarietiškos kultūros žymė <…> Individo psichė pasidaro galutine žmogaus elgesio norma“.
„Terapinei kultūrai suklestėti reikalingos keturios pagrindinės sąlygos: 1. medžiaginių gėrybių perteklius; 2. sekuliaristinė pasaulėžiūra; 3. gobšus individualizmas; 4. liberalinė demokratija“.
„Psichologinis žmogus ir jo kuriama kultūra yra "nesančio Dievo" atgarsis. Kitais žodžiais — terapinė kultūra yra tikėjimo stokos į transcendentinę tikrovę vaisius. <...> Jei sekuliaristinio miesto statytojas tikėjimą į Dievą laiko žalinga iliuzija, nukreipiančia žmogaus mintį nuo pasaulio, tai jos anūkas, terapinės kultūros žmogus, pasilaiko religijas tik kaip jausmus raminančias, gerą savijautą iššaukiančias piliules. Jo saviugdos vaistinėj yra prikrauta įvairių pasaulėžiūrinių ar religinių piliulių: kinietiško ar rusiško marksizmo variantai, reformuota, ortodoksiška ar katalikiškoji krikščionybė, zenbudhizmas hinduizmas, ir t.t. Pagal reikalą jis pasirenka tas "religines" piliules, kurios pažadina jame gerą savijautą; Nuosekliai terapinės kultūros žodyne raktiniu žodžiu nebėra — tiesa, — bet pergyvenimas. Terapinio mentaliteto sekėjas nebekelia vadinamų paskutiniųjų klausimų: iš kur žmogus ateina, kur jis eina ir kokia jo paskirtis? Freudo paskatintas, jis ir išmetė didžiųjų gyvenimo mįslių raktus. <...> Paskendimas savyje ir yra centrinė terapinio žmogaus žymė“.
„Viena iš labiausiai paplitusių modernybės esminių žymių yra panieka bet kam, kas tik pretenduoja į dvasinį autoritetą. Kokį prestižą tas autoritetas beturėtų, nežiūrint kaip garbingas jis bebūtų, modernus žmogus jį pergyvena, kaip jam užmestas grandines". Vos tik trims dešimtmečiams praėjus, dvasinio autoriteto "grandinių" vakaruose beveik ir nebesimato. Autoritetinės civilizacijos prietemoj iškyla išsilaisvinusio "aš" siluetas, siekiąs sukurti tokią visuomeninę santvarką, kuri patenkintų jo norus ir užtikrintų "saugų instinktų žaidimą"“.
„Kad galėtume pilnai paskęsti savojo 'aš' interesuose, reikia užmiršti praeities pamokas, tradicijos perduotas vertybes, dabarties reikalavimus bei ateities uždavinius. Tiesa, tokia laikysena neverčia griauti praeities paminklų ar deginti rašytų dokumentų, kurių puslapiuose slepiasi tūkstantmetė išmintis. Anaiptol, psichologinės kultūros vaikai noriai lanko religijos, mokslo ir meno šventoves: Atėnus, Jeruzalę, Romą, Paryžių ar Oksfordą; Bet jie tai daro jau ne kaip maldininkai, bet kaip turistai. Jie neieško ten sielos atsigaivinimo, dvasinio įkvėpimo, bet juslinio pasigėrėjimo ir pasismaginimo. Užtat jie stropiai saugoja istorinius paminklus, bet ignoruoja juose sukrautą išmintį. Kitaip sakant, jie nenori iš praeities semtis sau stiprybės dabarčiai nei ryžto ateičiai. Jie tik trokšta nekliudomai džiaugtis dabartimi. Taigi dabarties momento pabrėžimas yra dar kitas psichologinės kultūros bruožas“.
Konspekto ištraukos:
Anot A. Paškaus: „Kultūrą, kurios pirminis rūpestis yra žmonių psichinė sveikata, ir pavadiname terapine kultūra. Apskritai nūdienos psichologija Vakaruose tapo tokia svaria socialine jėga, kad ji daro stiprios įtakos žmonių galvojimui ir veikimui. Ji ne tik vaidina paskiras vaidmenis, bet nori vadovauti ir visai gyvenimo dramai. Nūdien darosi nebeaišku, kur baigiasi psichologija ir kur prasideda religija. Ne be reikalo kai kas mūsiškąjį laikotarpį dar vadina psichologijos amžiumi. Dėl to terapinę kultūrą galima būtų pavadinti ir psichologine kultūra“.
Terapinės kultūros ištakos - humanistinės psichologijos (viena iš psichologijos mokslo šakų) idėjos. Ši šaka gali dar būti vadinama „žmogiškojo potencialo“ ar „egocentrizmo“ psichologija. Žymūs teoretikai: E. Fromm (teigė, kad abejingumas sau pačiam yra yda, o savęs įtvirtinimas – dorybė), C. Rogers (taikydamas „į klientą orientuotą terapiją“ siekė padėti žmonėms būti vientisu savarankišku asmeniu dėka „besąlygiškos savimeilės“), A. Maslow (pabrėžė kūrybišką „saviaktualizaciją“) ir R. May (paveiktas egzistencializmo, pabrėžė apsisprendimą ir atsidavimą kaip priemones tapti savimi) (Jh. Stott). Kai kuriuos humanistų principus ir įžvalgas apie asmens tikėjimo mechanizmus galima panaudoti diskusijoje apie krikščionio charakterio formavimą. Humanistai suteikia nemažai naujų žinių apie tarpasmeninius santykius. Žymus jų įnašas ir į pedagogikos mokslą.
____
A. Paškaus citatos iš knygos “Tikėjimo ir netikėjimo sąlytis šiandien” (1998) ir straipsnio "Terapinės kultūros įtaka katalikybei" (Aidai, 1985, nr. 6) (padrikai sumestos):
„Iš tiesų žymaus mintytojo D. Yankelovich nuomone, apie 80% Amerikos suaugusiųjų vienu ar kitu būdu yra įsitraukę į savipildos ieškojimą. Antai sąlytis su jausmais, 'sveikatos' maistas, pilvo ir išraiškos šokiai, bioenergetika, įvairios meditacijos, risnojimas, pratimai malonumų baimei įveikti, tarpasmeninio santykiavimo pratybos, Rytų filosofijos ... tai tėra tik keletas savojo 'aš' pagerinimo būdų. Anaiptol patys savyje tie dalykai nėra žalingi. Iš tikrųjų jie gali padėti išlaikyti emocinę pusiausvyrą. Tačiau tie patys pratimai, apsupti gražbylystės burbulais ir paversti gyvenimo tikslu, atitraukia žmogų nuo angažavimosi visuomenei. Kaip ten bebūtų, 'patobulintas aš' ir yra terapinės kultūros pagrindiniu siekiu, jos religija. Gi vienoks ar kitoks šio siekio apribojimas būtų šios religijos priešingybė — jos erezija. Sakoma, kad šiandieninės Amerikos pamaldumas savipildos dievui prilygsta viduramžių žmogaus pamaldumui visatos Kūrėjui ir Atpirkėjui“.
„Humanistinės psichologijos esmė – žmogiškojo aš centriškumas. Ši „aš-psichologijos“ paskata „pareiga sau“ atrodė esanti gera alternatyva senajai savęs atsižadėjimo nuostatai. Humanistai veiksmingai kritikavo troškinančius ir varžančius savęs atsižadėjimo padarinius. Visi jie didžiausią moralinį pritarimą bei palankumą rodė tiems „Aš“ aspektams, kurie yra „autentiški“, neužblokuoti, spontaniški, gerai išpuoselėti. Taip atsirado moralinė pareiga išlaisvinti tuos autentiškus „Aš“ aspektus. Į tų autentiškų aspektų kategoriją, deja, buvo įtraukti tik savanaudiški ir hedonistiniai poreikiai. Šitaip gimė „pareigos sau etika“ <...> Humanistinė psichologija, ypač jos supopuliarintos versijos, tvirtina, kad pasiekus savipildą reikia pašalinti vidines ir išorines kliūtis. Todėl terapinė kultūra ir reikalauja leidžiančios ir nevaržančios aplinkos“.
„Pasak jų, išlaisvinus kultūrą iš teologiniu ar psichologiniu žargonu prisidengusios misionieriškos moralės, išnirsią į paviršių giliausi žmogiškos pasąmonės sluoksniai. Tada žmogus pasidarysiąs tokiu, kokiu jis instinktyviai ir yra: garbingu, darbščiu, bendradarbiauti linkusiu ir mylėti pajėgiu <…> Gal dėl to laisvumas — ne varžymas, leidimas — ne draudimas ir yra nūdieninės vakarietiškos kultūros žymė <…> Individo psichė pasidaro galutine žmogaus elgesio norma“.
„Terapinei kultūrai suklestėti reikalingos keturios pagrindinės sąlygos: 1. medžiaginių gėrybių perteklius; 2. sekuliaristinė pasaulėžiūra; 3. gobšus individualizmas; 4. liberalinė demokratija“.
„Psichologinis žmogus ir jo kuriama kultūra yra "nesančio Dievo" atgarsis. Kitais žodžiais — terapinė kultūra yra tikėjimo stokos į transcendentinę tikrovę vaisius. <...> Jei sekuliaristinio miesto statytojas tikėjimą į Dievą laiko žalinga iliuzija, nukreipiančia žmogaus mintį nuo pasaulio, tai jos anūkas, terapinės kultūros žmogus, pasilaiko religijas tik kaip jausmus raminančias, gerą savijautą iššaukiančias piliules. Jo saviugdos vaistinėj yra prikrauta įvairių pasaulėžiūrinių ar religinių piliulių: kinietiško ar rusiško marksizmo variantai, reformuota, ortodoksiška ar katalikiškoji krikščionybė, zenbudhizmas hinduizmas, ir t.t. Pagal reikalą jis pasirenka tas "religines" piliules, kurios pažadina jame gerą savijautą; Nuosekliai terapinės kultūros žodyne raktiniu žodžiu nebėra — tiesa, — bet pergyvenimas. Terapinio mentaliteto sekėjas nebekelia vadinamų paskutiniųjų klausimų: iš kur žmogus ateina, kur jis eina ir kokia jo paskirtis? Freudo paskatintas, jis ir išmetė didžiųjų gyvenimo mįslių raktus. <...> Paskendimas savyje ir yra centrinė terapinio žmogaus žymė“.
„Viena iš labiausiai paplitusių modernybės esminių žymių yra panieka bet kam, kas tik pretenduoja į dvasinį autoritetą. Kokį prestižą tas autoritetas beturėtų, nežiūrint kaip garbingas jis bebūtų, modernus žmogus jį pergyvena, kaip jam užmestas grandines". Vos tik trims dešimtmečiams praėjus, dvasinio autoriteto "grandinių" vakaruose beveik ir nebesimato. Autoritetinės civilizacijos prietemoj iškyla išsilaisvinusio "aš" siluetas, siekiąs sukurti tokią visuomeninę santvarką, kuri patenkintų jo norus ir užtikrintų "saugų instinktų žaidimą"“.
„Kad galėtume pilnai paskęsti savojo 'aš' interesuose, reikia užmiršti praeities pamokas, tradicijos perduotas vertybes, dabarties reikalavimus bei ateities uždavinius. Tiesa, tokia laikysena neverčia griauti praeities paminklų ar deginti rašytų dokumentų, kurių puslapiuose slepiasi tūkstantmetė išmintis. Anaiptol, psichologinės kultūros vaikai noriai lanko religijos, mokslo ir meno šventoves: Atėnus, Jeruzalę, Romą, Paryžių ar Oksfordą; Bet jie tai daro jau ne kaip maldininkai, bet kaip turistai. Jie neieško ten sielos atsigaivinimo, dvasinio įkvėpimo, bet juslinio pasigėrėjimo ir pasismaginimo. Užtat jie stropiai saugoja istorinius paminklus, bet ignoruoja juose sukrautą išmintį. Kitaip sakant, jie nenori iš praeities semtis sau stiprybės dabarčiai nei ryžto ateičiai. Jie tik trokšta nekliudomai džiaugtis dabartimi. Taigi dabarties momento pabrėžimas yra dar kitas psichologinės kultūros bruožas“.
2009 m. lapkričio 6 d., penktadienis
Konspektai
Neseniai i el.pasta gavau Konspektus apie Dievo valia. Labai apsidziaugiau, kad turiu nors tokia galimybe dalyvauti grupeles gyvenime. Ar galima butu konspektus talpinti tiesiai cia? Viskas butu vienoje vietoje ir kazkaip smagiau - jauciuosi tarsi internetiniuose grupeles namuose:)Aciu labai, Tomai.
2009 m. spalio 2 d., penktadienis
"Perdėtas pamaldumas" ?
Rugsėjo 29 d. namų grupės susirinkimo diskusijos tema - Francis Shaeffer straipsnis "Nauja religinė banga", skyrius "Naujasis perdėtas pamaldumas". Ištraukos iš straipsnio:
<...>Yra bendresnis fenomenas, kurį identifikuoti yra daug sunkiau. Nėra lengva rasti lakmuso popierėlį, kuris butų pakankamai jautrus. Jeigu kas nors atstovauja klaidingam mokslui, tuomet mums lengva išsiaiškinti. Bet kai tik mes susiduriame su naujuoju perdėtu pamaldumu, šios vienareikšmės gairės mes nerandame. Bet vis tik privalome pabandyti identifikuoti (kiek įmanoma geriau) ir apie tai pakalbėti. Mums reikia tai padaryti, nes kalbama apie ateinančių metų polemikas. Ir jeigu mes pasisakėme prie senąjį pravoslaviškąjį platonizmą, kurio nedomino ir kuris nesuprato, kad Kristaus viešpatavimas apima ku1tūrą ir vis žmogų, tai mes privalome protestuoti prie naują, perdėtą dievotumą, kuris panašiu būdu, jeigu ne dar labiau, atmeta tikrą biblinį buvimą krikščionimi.
Kas gi gali padėti mums charakterizuoti? Ne kiekvienas, susijęs su šituo viršdvasingumu, gali būti atpažįstamas pagal tuos pačius požymius. Tačiau vienas iš apibūdinimų - 1-ojo 1aiško korintiečiams 1 ir 2 skyrių nebiblinis aiškinimas. Kai kurie bando šiuose skyriuose “išskaityti”, kad Paulius pasisako čia prie išmintį ir protą. Lyg Paulius būtų niekinęs protą! Po to vėl atgaivinamas mokymas, esą Paulius Aeropago kalboje Atėnuose suklydęs pasirinkdamas intelektualią įžangą (Apd 17). Todėl argumentuojama, kad Paulius, kaip parodo 1-ojo 1aiško korintiečiams 1-2 skyriai, pakeitė savo požiūrį protą. Tai neteisingas aiškinimas. Paulius atmeta besivystantį gnosticizmą (mokslą, teigiantį, kad išganymą galima pasiekti per žinojimą) bei parodo pasaulio išmintį (humanistinę ar racionalistinę), prieštaraujančią dieviškajam žinojimui, duotam per apreiškimą. Paulius atmeta tiek autonominį intelektualizmą, tiek ir rafinuotą kontepliaciją. Taigi čia kalbama apie skirtum tarp autonominės, humanistinės išminties ir dieviškojo apreiškimo. <...>
Antrasis perdėto pamaldumo požymis, labai dažnai besiremiantis neteisingu 1-ojo 1aiško korintiečiams 1 ir 2 sk. aiškinimu - diskusijų ir apologetikos atmetimas. <...>Vos tik pradedame diskusiją ir imamės atsakinėti į rimtus klausimus, staiga pasigirsta: “Bet tai yra nedvasiška!” Tikėjimas turi intelektualinių argumentų. Yra nesąžininga sakyti, kad nedvasiška kelti intelektualinius klausimus. <...>
Trečiasis (tačiau ne visur sutinkamas požymis) - tai negatyvi nuostata kūno atžvi1giu. Asketizmas, kaip tikslas, vėl grįžta. Mes prisimename žiaurias kai kurių krikščioniškų šeimų, priklausiusių įvairiems krikščioniškiems ratams, sąlygas. Jos pasireiškė tuo, kad visikai atvirai arba be žodžių buvo laikomasi nuomonės, esą yra dvasingiau atsižadėti santuokoje kūniškojo džiaugsmo. Ir dabar toks nusistatymas vėl grįžta pas mus. <...> Čia svarbiau saikingumo forma, kuri jau pati yra “šventa”. Todėl natūralu, kad žmonės, neigiamai nusistatę prie kūną, vis mažesnę reikšmę skiria tikinčiųjų prisikėlimui. Todėl kūnas yra niekinamas taip, kaip ir intelektas.
Ketvirtas perdėto pamaldumo požymis matomas tame, kad tam tikri klausimai visiškai nebekeliami. Prieš 5 ar 6 metus kiekvienoje diskusijoje dar girdėdavau klausimus, tokius kaip: “Ką tai reiškia menui? Ką šitai reiškia poezijai, dramai, muzikai? Ką tai reiškia?” Šiandien praeina dienos kitos, bet a neišgirstu nei vieno panašaus klausimo. O jeigu tokie klausimai nebekeliami, reiškia, žmonės apie tai nebegalvoja. Kristaus viešpatavimas virš visos žmonijos veiklos sričių išs1ydo kaip smėlis tarp pirštų. <...>
Dar vienas perdėto pamaldumo požymis yra teatrališkumo, nepaprastumo akcentavimas. Koja kojon su šiuo reiškiniu žengia eschatologijon orientuota teologija. <...>Eschatologinės temos yra netinkamai išpūstos. Eschatologijos klausimui aš turiu tvirtą biblinį požiūrį, tačiau eschatologija nėra mano teologijos centras. Aš nuogąstauju, kad pranašystė šiandien yra todėl tokia populiari, kad susidomėjimas teatrališkumu yra didžiulis. Kuo neįprasčiau, tuo geriau. Tai privalo jaudinti. Be to, siekiama greitesnio ir lengvesnio sprendimo. Tiek ir nekrikščionių, tiek ir krikščionių tarpe sutinkamas greit besikeičiantis modernių kripių kaleidoskopas. Tai, ko norima, yra “viskas iš karto” <...>
<...>Yra bendresnis fenomenas, kurį identifikuoti yra daug sunkiau. Nėra lengva rasti lakmuso popierėlį, kuris butų pakankamai jautrus. Jeigu kas nors atstovauja klaidingam mokslui, tuomet mums lengva išsiaiškinti. Bet kai tik mes susiduriame su naujuoju perdėtu pamaldumu, šios vienareikšmės gairės mes nerandame. Bet vis tik privalome pabandyti identifikuoti (kiek įmanoma geriau) ir apie tai pakalbėti. Mums reikia tai padaryti, nes kalbama apie ateinančių metų polemikas. Ir jeigu mes pasisakėme prie senąjį pravoslaviškąjį platonizmą, kurio nedomino ir kuris nesuprato, kad Kristaus viešpatavimas apima ku1tūrą ir vis žmogų, tai mes privalome protestuoti prie naują, perdėtą dievotumą, kuris panašiu būdu, jeigu ne dar labiau, atmeta tikrą biblinį buvimą krikščionimi.
Kas gi gali padėti mums charakterizuoti? Ne kiekvienas, susijęs su šituo viršdvasingumu, gali būti atpažįstamas pagal tuos pačius požymius. Tačiau vienas iš apibūdinimų - 1-ojo 1aiško korintiečiams 1 ir 2 skyrių nebiblinis aiškinimas. Kai kurie bando šiuose skyriuose “išskaityti”, kad Paulius pasisako čia prie išmintį ir protą. Lyg Paulius būtų niekinęs protą! Po to vėl atgaivinamas mokymas, esą Paulius Aeropago kalboje Atėnuose suklydęs pasirinkdamas intelektualią įžangą (Apd 17). Todėl argumentuojama, kad Paulius, kaip parodo 1-ojo 1aiško korintiečiams 1-2 skyriai, pakeitė savo požiūrį protą. Tai neteisingas aiškinimas. Paulius atmeta besivystantį gnosticizmą (mokslą, teigiantį, kad išganymą galima pasiekti per žinojimą) bei parodo pasaulio išmintį (humanistinę ar racionalistinę), prieštaraujančią dieviškajam žinojimui, duotam per apreiškimą. Paulius atmeta tiek autonominį intelektualizmą, tiek ir rafinuotą kontepliaciją. Taigi čia kalbama apie skirtum tarp autonominės, humanistinės išminties ir dieviškojo apreiškimo. <...>
Antrasis perdėto pamaldumo požymis, labai dažnai besiremiantis neteisingu 1-ojo 1aiško korintiečiams 1 ir 2 sk. aiškinimu - diskusijų ir apologetikos atmetimas. <...>Vos tik pradedame diskusiją ir imamės atsakinėti į rimtus klausimus, staiga pasigirsta: “Bet tai yra nedvasiška!” Tikėjimas turi intelektualinių argumentų. Yra nesąžininga sakyti, kad nedvasiška kelti intelektualinius klausimus. <...>
Trečiasis (tačiau ne visur sutinkamas požymis) - tai negatyvi nuostata kūno atžvi1giu. Asketizmas, kaip tikslas, vėl grįžta. Mes prisimename žiaurias kai kurių krikščioniškų šeimų, priklausiusių įvairiems krikščioniškiems ratams, sąlygas. Jos pasireiškė tuo, kad visikai atvirai arba be žodžių buvo laikomasi nuomonės, esą yra dvasingiau atsižadėti santuokoje kūniškojo džiaugsmo. Ir dabar toks nusistatymas vėl grįžta pas mus. <...> Čia svarbiau saikingumo forma, kuri jau pati yra “šventa”. Todėl natūralu, kad žmonės, neigiamai nusistatę prie kūną, vis mažesnę reikšmę skiria tikinčiųjų prisikėlimui. Todėl kūnas yra niekinamas taip, kaip ir intelektas.
Ketvirtas perdėto pamaldumo požymis matomas tame, kad tam tikri klausimai visiškai nebekeliami. Prieš 5 ar 6 metus kiekvienoje diskusijoje dar girdėdavau klausimus, tokius kaip: “Ką tai reiškia menui? Ką šitai reiškia poezijai, dramai, muzikai? Ką tai reiškia?” Šiandien praeina dienos kitos, bet a neišgirstu nei vieno panašaus klausimo. O jeigu tokie klausimai nebekeliami, reiškia, žmonės apie tai nebegalvoja. Kristaus viešpatavimas virš visos žmonijos veiklos sričių išs1ydo kaip smėlis tarp pirštų. <...>
Dar vienas perdėto pamaldumo požymis yra teatrališkumo, nepaprastumo akcentavimas. Koja kojon su šiuo reiškiniu žengia eschatologijon orientuota teologija. <...>Eschatologinės temos yra netinkamai išpūstos. Eschatologijos klausimui aš turiu tvirtą biblinį požiūrį, tačiau eschatologija nėra mano teologijos centras. Aš nuogąstauju, kad pranašystė šiandien yra todėl tokia populiari, kad susidomėjimas teatrališkumu yra didžiulis. Kuo neįprasčiau, tuo geriau. Tai privalo jaudinti. Be to, siekiama greitesnio ir lengvesnio sprendimo. Tiek ir nekrikščionių, tiek ir krikščionių tarpe sutinkamas greit besikeičiantis modernių kripių kaleidoskopas. Tai, ko norima, yra “viskas iš karto” <...>
2009 m. rugsėjo 28 d., pirmadienis
Idomu, kas naujo ląstelėje:))
Kadangi nebūsiu kuri laiką, tai būtų smagu retkarčiais suzinoti ką nagrinėjate. Taip pat klausė kai kurie žmonės ar galima apsilankyti? Nežinojau ką ir besakyti..
Dar būtų smagu Ričardo dainos tekstą gauti.
Gyvenu gerai, - tarp transcendencijos, imanencijos, empyrikos, kvantorių, predikatorių ir panašiai. Po dešimties metų pertraukos mokslai - nuostabus patyrimas:))
Dar būtų smagu Ričardo dainos tekstą gauti.
Gyvenu gerai, - tarp transcendencijos, imanencijos, empyrikos, kvantorių, predikatorių ir panašiai. Po dešimties metų pertraukos mokslai - nuostabus patyrimas:))
2009 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis
Vasaros atostogų pabaiga
Norėčiau visus pakviesti rugsėjo 8 d. į pirmą rudeninį namų grupelės susirinkimą. Susirinkimai vyks tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje.
Taip pat norėčiau pasveikinti Ričardą D. su artėjančiu gimtadieniu!
Taip pat norėčiau pasveikinti Ričardą D. su artėjančiu gimtadieniu!
Užsisakykite:
Komentarai (Atom)