Terapinė kultūra

Neseniai namų grupėje diskutavome apie „Terapinės visuomenės" bruožus.
Konspekto ištraukos:

Anot A. Paškaus: „Kultūrą, kurios pirminis rūpestis yra žmonių psichinė sveikata, ir pavadiname terapine kultūra. Apskritai nūdienos psichologija Vakaruose tapo tokia svaria socialine jėga, kad ji daro stiprios įtakos žmonių galvojimui ir veikimui. Ji ne tik vaidina paskiras vaidmenis, bet nori vadovauti ir visai gyvenimo dramai. Nūdien darosi nebeaišku, kur baigiasi psichologija ir kur prasideda religija. Ne be reikalo kai kas mūsiškąjį laikotarpį dar vadina psichologijos amžiumi. Dėl to terapinę kultūrą galima būtų pavadinti ir psichologine kultūra“.

Terapinės kultūros ištakos - humanistinės psichologijos (viena iš psichologijos mokslo šakų) idėjos. Ši šaka gali dar būti vadinama „žmogiškojo potencialo“ ar „egocentrizmo“ psichologija. Žymūs teoretikai: E. Fromm (teigė, kad abejingumas sau pačiam yra yda, o savęs įtvirtinimas – dorybė), C. Rogers (taikydamas „į klientą orientuotą terapiją“ siekė padėti žmonėms būti vientisu savarankišku asmeniu dėka „besąlygiškos savimeilės“), A. Maslow (pabrėžė kūrybišką „saviaktualizaciją“) ir R. May (paveiktas egzistencializmo, pabrėžė apsisprendimą ir atsidavimą kaip priemones tapti savimi) (Jh. Stott). Kai kuriuos humanistų principus ir įžvalgas apie asmens tikėjimo mechanizmus galima panaudoti diskusijoje apie krikščionio charakterio formavimą. Humanistai suteikia nemažai naujų žinių apie tarpasmeninius santykius. Žymus jų įnašas ir į pedagogikos mokslą.
____

A. Paškaus citatos iš knygos “Tikėjimo ir netikėjimo sąlytis šiandien” (1998) ir straipsnio "Terapinės kultūros įtaka katalikybei" (Aidai, 1985, nr. 6) (padrikai sumestos):

„Iš tiesų žymaus mintytojo D. Yankelovich nuomone, apie 80% Amerikos suaugusiųjų vienu ar kitu būdu yra įsitraukę į savipildos ieškojimą. Antai sąlytis su jausmais, 'sveikatos' maistas, pilvo ir išraiškos šokiai, bioenergetika, įvairios meditacijos, risnojimas, pratimai malonumų baimei įveikti, tarpasmeninio santykiavimo pratybos, Rytų filosofijos ... tai tėra tik keletas savojo 'aš' pagerinimo būdų. Anaiptol patys savyje tie dalykai nėra žalingi. Iš tikrųjų jie gali padėti išlaikyti emocinę pusiausvyrą. Tačiau tie patys pratimai, apsupti gražbylystės burbulais ir paversti gyvenimo tikslu, atitraukia žmogų nuo angažavimosi visuomenei. Kaip ten bebūtų, 'patobulintas aš' ir yra terapinės kultūros pagrindiniu siekiu, jos religija. Gi vienoks ar kitoks šio siekio apribojimas būtų šios religijos priešingybė — jos erezija. Sakoma, kad šiandieninės Amerikos pamaldumas savipildos dievui prilygsta viduramžių žmogaus pamaldumui visatos Kūrėjui ir Atpirkėjui“.

„Humanistinės psichologijos esmė – žmogiškojo aš centriškumas. Ši „aš-psichologijos“ paskata „pareiga sau“ atrodė esanti gera alternatyva senajai savęs atsižadėjimo nuostatai. Humanistai veiksmingai kritikavo troškinančius ir varžančius savęs atsižadėjimo padarinius. Visi jie didžiausią moralinį pritarimą bei palankumą rodė tiems „Aš“ aspektams, kurie yra „autentiški“, neužblokuoti, spontaniški, gerai išpuoselėti. Taip atsirado moralinė pareiga išlaisvinti tuos autentiškus „Aš“ aspektus. Į tų autentiškų aspektų kategoriją, deja, buvo įtraukti tik savanaudiški ir hedonistiniai poreikiai. Šitaip gimė „pareigos sau etika“ <...> Humanistinė psichologija, ypač jos supopuliarintos versijos, tvirtina, kad pasiekus savipildą reikia pašalinti vidines ir išorines kliūtis. Todėl terapinė kultūra ir reikalauja leidžiančios ir nevaržančios aplinkos“.

„Pasak jų, išlaisvinus kultūrą iš teologiniu ar psichologiniu žargonu prisidengusios misionieriškos moralės, išnirsią į paviršių giliausi žmogiškos pasąmonės sluoksniai. Tada žmogus pasidarysiąs tokiu, kokiu jis instinktyviai ir yra: garbingu, darbščiu, bendradarbiauti linkusiu ir mylėti pajėgiu <…> Gal dėl to laisvumas — ne varžymas, leidimas — ne draudimas ir yra nūdieninės vakarietiškos kultūros žymė <…> Individo psichė pasidaro galutine žmogaus elgesio norma“.
„Terapinei kultūrai suklestėti reikalingos keturios pagrindinės sąlygos: 1. medžiaginių gėrybių perteklius; 2. sekuliaristinė pasaulėžiūra; 3. gobšus individualizmas; 4. liberalinė demokratija“.

„Psichologinis žmogus ir jo kuriama kultūra yra "nesančio Dievo" atgarsis. Kitais žodžiais — terapinė kultūra yra tikėjimo stokos į transcendentinę tikrovę vaisius. <...> Jei sekuliaristinio miesto statytojas tikėjimą į Dievą laiko žalinga iliuzija, nukreipiančia žmogaus mintį nuo pasaulio, tai jos anūkas, terapinės kultūros žmogus, pasilaiko religijas tik kaip jausmus raminančias, gerą savijautą iššaukiančias piliules. Jo saviugdos vaistinėj yra prikrauta įvairių pasaulėžiūrinių ar religinių piliulių: kinietiško ar rusiško marksizmo variantai, reformuota, ortodoksiška ar katalikiškoji krikščionybė, zenbudhizmas hinduizmas, ir t.t. Pagal reikalą jis pasirenka tas "religines" piliules, kurios pažadina jame gerą savijautą; Nuosekliai terapinės kultūros žodyne raktiniu žodžiu nebėra — tiesa, — bet pergyvenimas. Terapinio mentaliteto sekėjas nebekelia vadinamų paskutiniųjų klausimų: iš kur žmogus ateina, kur jis eina ir kokia jo paskirtis? Freudo paskatintas, jis ir išmetė didžiųjų gyvenimo mįslių raktus. <...> Paskendimas savyje ir yra centrinė terapinio žmogaus žymė“.

„Viena iš labiausiai paplitusių modernybės esminių žymių yra panieka bet kam, kas tik pretenduoja į dvasinį autoritetą. Kokį prestižą tas autoritetas beturėtų, nežiūrint kaip garbingas jis bebūtų, modernus žmogus jį pergyvena, kaip jam užmestas grandines". Vos tik trims dešimtmečiams praėjus, dvasinio autoriteto "grandinių" vakaruose beveik ir nebesimato. Autoritetinės civilizacijos prietemoj iškyla išsilaisvinusio "aš" siluetas, siekiąs sukurti tokią visuomeninę santvarką, kuri patenkintų jo norus ir užtikrintų "saugų instinktų žaidimą"“.

„Kad galėtume pilnai paskęsti savojo 'aš' interesuose, reikia užmiršti praeities pamokas, tradicijos perduotas vertybes, dabarties reikalavimus bei ateities uždavinius. Tiesa, tokia laikysena neverčia griauti praeities paminklų ar deginti rašytų dokumentų, kurių puslapiuose slepiasi tūkstantmetė išmintis. Anaiptol, psichologinės kultūros vaikai noriai lanko religijos, mokslo ir meno šventoves: Atėnus, Jeruzalę, Romą, Paryžių ar Oksfordą; Bet jie tai daro jau ne kaip maldininkai, bet kaip turistai. Jie neieško ten sielos atsigaivinimo, dvasinio įkvėpimo, bet juslinio pasigėrėjimo ir pasismaginimo. Užtat jie stropiai saugoja istorinius paminklus, bet ignoruoja juose sukrautą išmintį. Kitaip sakant, jie nenori iš praeities semtis sau stiprybės dabarčiai nei ryžto ateičiai. Jie tik trokšta nekliudomai džiaugtis dabartimi. Taigi dabarties momento pabrėžimas yra dar kitas psichologinės kultūros bruožas“.

Konspektai

Neseniai i el.pasta gavau Konspektus apie Dievo valia. Labai apsidziaugiau, kad turiu nors tokia galimybe dalyvauti grupeles gyvenime. Ar galima butu konspektus talpinti tiesiai cia? Viskas butu vienoje vietoje ir kazkaip smagiau - jauciuosi tarsi internetiniuose grupeles namuose:)Aciu labai, Tomai.

"Perdėtas pamaldumas" ?

Rugsėjo 29 d. namų grupės susirinkimo diskusijos tema - Francis Shaeffer straipsnis "Nauja religinė banga", skyrius "Naujasis perdėtas pamaldumas". Ištraukos iš straipsnio:

<...>Yra bendresnis fenomenas, kurį identifikuoti yra daug sunkiau. Nėra lengva rasti lakmuso popierėlį, kuris butų pakankamai jautrus. Jeigu kas nors atstovauja klaidingam mokslui, tuomet mums lengva išsiaiškinti. Bet kai tik mes susiduriame su naujuoju perdėtu pamaldumu, šios vienareikšmės gairės mes nerandame. Bet vis tik privalome pabandyti identifikuoti (kiek įmanoma geriau) ir apie tai pakalbėti. Mums reikia tai padaryti, nes kalbama apie ateinančių metų polemikas. Ir jeigu mes pasisakėme prie senąjį pravoslaviškąjį platonizmą, kurio nedomino ir kuris nesuprato, kad Kristaus viešpatavimas apima ku1tūrą ir vis žmogų, tai mes privalome protestuoti prie naują, perdėtą dievotumą, kuris panašiu būdu, jeigu ne dar labiau, atmeta tikrą biblinį buvimą krikščionimi.
Kas gi gali padėti mums charakterizuoti? Ne kiekvienas, susijęs su šituo viršdvasingumu, gali būti atpažįstamas pagal tuos pačius požymius. Tačiau vienas iš apibūdinimų - 1-ojo 1aiško korintiečiams 1 ir 2 skyrių nebiblinis aiškinimas. Kai kurie bando šiuose skyriuose “išskaityti”, kad Paulius pasisako čia prie išmintį ir protą. Lyg Paulius būtų niekinęs protą! Po to vėl atgaivinamas mokymas, esą Paulius Aeropago kalboje Atėnuose suklydęs pasirinkdamas intelektualią įžangą (Apd 17). Todėl argumentuojama, kad Paulius, kaip parodo 1-ojo 1aiško korintiečiams 1-2 skyriai, pakeitė savo požiūrį protą. Tai neteisingas aiškinimas. Paulius atmeta besivystantį gnosticizmą (mokslą, teigiantį, kad išganymą galima pasiekti per žinojimą) bei parodo pasaulio išmintį (humanistinę ar racionalistinę), prieštaraujančią dieviškajam žinojimui, duotam per apreiškimą. Paulius atmeta tiek autonominį intelektualizmą, tiek ir rafinuotą kontepliaciją. Taigi čia kalbama apie skirtum tarp autonominės, humanistinės išminties ir dieviškojo apreiškimo. <...>
Antrasis perdėto pamaldumo požymis, labai dažnai besiremiantis neteisingu 1-ojo 1aiško korintiečiams 1 ir 2 sk. aiškinimu - diskusijų ir apologetikos atmetimas. <...>Vos tik pradedame diskusiją ir imamės atsakinėti į rimtus klausimus, staiga pasigirsta: “Bet tai yra nedvasiška!” Tikėjimas turi intelektualinių argumentų. Yra nesąžininga sakyti, kad nedvasiška kelti intelektualinius klausimus. <...>
Trečiasis (tačiau ne visur sutinkamas požymis) - tai negatyvi nuostata kūno atžvi1giu. Asketizmas, kaip tikslas, vėl grįžta. Mes prisimename žiaurias kai kurių krikščioniškų šeimų, priklausiusių įvairiems krikščioniškiems ratams, sąlygas. Jos pasireiškė tuo, kad visikai atvirai arba be žodžių buvo laikomasi nuomonės, esą yra dvasingiau atsižadėti santuokoje kūniškojo džiaugsmo. Ir dabar toks nusistatymas vėl grįžta pas mus. <...> Čia svarbiau saikingumo forma, kuri jau pati yra “šventa”. Todėl natūralu, kad žmonės, neigiamai nusistatę prie kūną, vis mažesnę reikšmę skiria tikinčiųjų prisikėlimui. Todėl kūnas yra niekinamas taip, kaip ir intelektas.
Ketvirtas perdėto pamaldumo požymis matomas tame, kad tam tikri klausimai visiškai nebekeliami. Prieš 5 ar 6 metus kiekvienoje diskusijoje dar girdėdavau klausimus, tokius kaip: “Ką tai reiškia menui? Ką šitai reiškia poezijai, dramai, muzikai? Ką tai reiškia?” Šiandien praeina dienos kitos, bet a neišgirstu nei vieno panašaus klausimo. O jeigu tokie klausimai nebekeliami, reiškia, žmonės apie tai nebegalvoja. Kristaus viešpatavimas virš visos žmonijos veiklos sričių išs1ydo kaip smėlis tarp pirštų. <...>
Dar vienas perdėto pamaldumo požymis yra teatrališkumo, nepaprastumo akcentavimas. Koja kojon su šiuo reiškiniu žengia eschatologijon orientuota teologija. <...>Eschatologinės temos yra netinkamai išpūstos. Eschatologijos klausimui aš turiu tvirtą biblinį požiūrį, tačiau eschatologija nėra mano teologijos centras. Aš nuogąstauju, kad pranašystė šiandien yra todėl tokia populiari, kad susidomėjimas teatrališkumu yra didžiulis. Kuo neįprasčiau, tuo geriau. Tai privalo jaudinti. Be to, siekiama greitesnio ir lengvesnio sprendimo. Tiek ir nekrikščionių, tiek ir krikščionių tarpe sutinkamas greit besikeičiantis modernių kripių kaleidoskopas. Tai, ko norima, yra “viskas iš karto” <...>

Idomu, kas naujo ląstelėje:))

Kadangi nebūsiu kuri laiką, tai būtų smagu retkarčiais suzinoti ką nagrinėjate. Taip pat klausė kai kurie žmonės ar galima apsilankyti? Nežinojau ką ir besakyti..
Dar būtų smagu Ričardo dainos tekstą gauti.
Gyvenu gerai, - tarp transcendencijos, imanencijos, empyrikos, kvantorių, predikatorių ir panašiai. Po dešimties metų pertraukos mokslai - nuostabus patyrimas:))

Vasaros atostogų pabaiga

Norėčiau visus pakviesti rugsėjo 8 d. į pirmą rudeninį namų grupelės susirinkimą. Susirinkimai vyks tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje.

Taip pat norėčiau pasveikinti Ričardą D. su artėjančiu gimtadieniu!

Apie namų grupelių svarbą

Kopijuota is www.btz.lt

DARIUS ŠIRVYS

Sveikindamas ir perduodamas linkėjimus bažnyčiai, esančiai Filemono namuose (Fm 1-3), Paulius, mano manymu, išsako vieną didžiausių komplimentų, kokio tik galėtų sulaukti krikščionis.

Nors šiandien dauguma tikinčiųjų susirinkimų vyksta išnuomotose salėse ar tam skirtuose maldos namuose, pirmaisiais amžiais jie vykdavo tai vienuose, tai kituose namuose (Apd 2, 46). Nesakau, kad norint būti geru krikščionimi, būtinai reikėtų atverti savo namų duris namų susirinkimui, tačiau kodėl gi tikintiesiems ir toliau nesirinkti tai vienuose, tai kituose bažnyčios narių namuose pagal mums Dievo suteiktą malonę ir galimybes? Šiame straipsnyje norėčiau trumpai apžvelgti Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis" namų grupelių (dar mūsuose vadinamų „ląstelėmis") raidos istoriją ir esamą situaciją, išryškinti šio tarnavimo svarbą bei pasidalinti asmenine patirtimi.

Namų grupelių raida Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis"

Palyginus su kitomis evangeliškomis bendruomenėmis Lietuvoje, Vilniaus bažnyčia „Tikėjimo žodis" yra pakankamai skaitlinga - sekmadieniais į tarnavimą susirenka iki 500 tikinčiųjų. Ne vienam gali pasirodyti, jog šis didelis susirinkimas ir yra pats svarbiausias įvykis per savaitę, nors taip yra tik iš dalies. Bendri susirinkimai, nors ir labai svarbūs bažnyčios augimui ir tikinčiųjų ugdymui, tiek istoriškai, tiek šiandien yra labai priklausomi nuo mažesnių grupių veiklos. Mažesnėms grupelėms galėtume priskirti įvairius bažnyčioje veikiančius tarnavimus (vaikų, paauglių, jaunimo, pagyvenusių žmonių, muzikinį, spaudos ir kt.), ir taip pat namų grupeles (ląsteles), kurių veiklai čia skiriu pagrindinį dėmesį.

Dar prieš paskelbiant bažnyčią „Tikėjimo žodis", neformalūs tikinčiųjų susirinkimai vykdavo būsimo pastoriaus Giedriaus Saulyčio mamos namuose, kur jis „drauge su Gabrieliumi Lukošiumi (dabartiniu Kauno bažnyčios „Tikėjimo žodis" pastoriumi) „vesdavo susirinkimus būreliui pasekėjų, dvidešimtmečių ir jaunesnių, neturinčių jokio religinio pažinimo, augusių kaip ir mes nekatalikiškose šeimose, bet trokštančių atrasti Dievą, ieškančių tiesos ir gyvenimo prasmės"[1]. Po bažnyčios paskelbimo ir pirmųjų evangelizacijų tikinčiųjų skaičius išaugo, bendruose susirinkimuose susirinkdavo vis daugiau žmonių, tačiau namų grupelių modelio nebuvo atsisakyta, atvirkščiai, suvokiant krikščionybę kaip gyvenimo būdą, namų grupelės buvo pasirinktos kaip bažnyčios augimo ir ugdymo strategija. Tam didelės įtakos turėjo ne tik suvokimas, jog nedidelėse grupelėse tikintieji turi daugiau galimybių bendrauti, kartu skaityti Dievo žodį, pasimelsti vienas už kitą, susidraugauti, bet ir įkvepiantys sėkmingo ląstelių modelio pavyzdžiai - Joido Visos Evangelijos Bažnyčia (Yoido Full Gospel Church), įsikūrusi Pietų Korėjoje, Seule (pastorius Dovydas Jongi Čio (David Yonggi Cho). Dėl susidariusio dvasinio posovietinio vakuumo, visuomenės atvirumo ir drąsiai skelbiamos Evangelijos žinios įtikėjusiųjų skaičius sparčiai augo ne tik bendruose susirinkimuose, bet ir ląstelėse. Būtent taip buvo vadinamos namų grupelės, nes tai geriausiai atspindėjo bažnyčios augimo skaičiumi (akcentas) teologiją - iki 1992m. ląstelių skaičius pasiekė maždaug 50. Tuo metu buvo nesunku kalbėti apie tai, kad ląstelės turi periodiškai dalintis, o bažnyčios narių skaičius nuolat augti, tačiau, gaivališko augimo laikotarpis pamažu baigėsi, situacija visuomenėje ir bažnyčioje pasikeitė. Palaipsniui ėmė ryškėti, kad namų grupelių paskirtis yra ne tik daugėti skaičiumi, bet ir ugdyti tikinčiuosius - ėmė ryškėti dvasinės brandos ir išsilavinimo stoka. Šiuo metu Vilniaus bažnyčioje veikia virš 30 namų grupių, svariai prisidedančių prie ganytojiškos ir bažnyčios tarnystės, bažnyčios vizijos įgyvendinimo.

Dabartinė situacija ir iššūkiai

Prieš metus Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis" vyko seminaras-forumas namų grupelių lyderiams ir jų pagalbininkams, kurį vedžiau aš, pastorius-asistentas ir bažnyčios vyresnioji, ląstelių pogrupio vadovė Edita Sabalionytė. Edita mano prašymu parengė anketą su klausimais ląstelių lyderiams - iš to buvo įmanoma sudaryti savotišką mūsų bendruomenės namų grupių „žemėlapį", išsiaiškinti realią situaciją ir pagrindinius žmonių poreikius. Pateiksiu keletą faktų iš šio žemėlapio. Mūsų bažnyčioje yra virš 30 realiai veikiančių namų grupelių, kurios suskirstytos į 4 pogrupius. Kiekvienas iš šių pogrupių turi savo vadovą, atsakingą už savo pogrupio ląstelių veiklą, dvasinį stovį, bendravimą su ląstelių lyderiais. Pogrupio vadovas yra įpareigotas maždaug kas 2 mėnesius rengti susitikimus su savo lyderiais, kuriuose būtų bendraujama įvairiais aktualiais klausimais, aptariama situacija namų grupėse. Be to, pogrupio vadovai atskirai susirenka į susitikimus su bendruomenės pastoriais. Iš apklausos rezultatų pamatėme, kad ląsteles lankantys žmonės (bent 1 kartą per 3 mėnesius) pasiskirsto taip: 55% mūsų bažnyčios ir 45% kitų bažnyčių lankytojai ar tiesiog ieškantys, bažnytine naryste nesusaistyti žmonės. Pasirodo, kad svečiams maži namų susirinkimai yra labiau priimtini nei bendri bendruomenės susirinkimai, kur narių procentas yra kur kas didesnis. Yra tekę girdėti ne vieną liudijimą, kai į ląstelę ateina ieškantys ir artimesnio bendravimo trokštantys žmonės, tikintieji iš kitų bendruomenių, kuriose nėra namų grupių tarnavimo.

Anketoje taip pat buvo pasidomėta, kaip būtų geriau vadinti šiuos mažus susirinkimus: „namų grupėmis", „ląstelėmis" ar „namų rateliais"? Mūsų nuostabai dauguma lyderių pasisakė, kad tradicinį pavadinimą „ląstelė" (37%) iškeistų į „namų grupelė" (58%), nes, jų nuomone, šis yra aiškesnis, suprantamesnis netikintiems ir svečiams, kuriuos kviečiame. Be to, jis skamba natūraliau, atitinka susirinkimų namuose esmę ir yra artimesnis Šventojo Rašto tekstui.

Kokios temos aktualiausios į namų grupeles besirenkantiems krikščionims? Pasirodo, kad labiausiai žmonėms rūpi, kaip tikėjimo tiesas praktiškai įgyvendinti asmeniniame gyvenime, darbe, draugų rate (27%) bei šeimos klausimai (27%). Nemažiau tikintiesiems rūpi, kaip skaityti, nagrinėti ir pritaikyti gyvenime Šventąjį Raštą (23%), melstis (14%) ir skelbti Evangeliją (9%).

Iš apklausos paaiškėjo, kad viena iš didžiausių problemų yra naujų namų grupių lyderių stoka: gebančių pravesti namų susirinkimus yra pakankamai, net 71 žmogus, tačiau tik pusė ląstelių lyderių turi įsipareigojusius pavaduotojus, o dar mažiau yra tų, kurie norėtų prisiimti lyderystės naštą ant savo pečių[2]. Kodėl tik tiek nedaug žmonių norėtų perimti vadovavimą namų susirinkimui? Gal esamas lyderis mano, jog puikiai susitvarko pats, todėl ir niekam nesiūlo tapti savo pagalbininku ar abejoja, kuris iš galinčių prisiimti atsakomybę yra tinkamesnis? Vargu. Manau, kad daugelis tiesiog nenori prisiimti nuolatinės atsakomybės arba jau tarnauja kitame tarnavime. Vadovavimas namų grupei yra didelio asmeninio pasišventimo ir ištikimybės Dievui, bendruomenei ir žmonėms reikalaujantis pastoracinis-ganytojiškas tarnavimas, kuris reikalauja nuolatinio mokymosi, triūso ir tikėjimo.

Asmeninė patirtis

Nuo pirmos savo atsivertimo dienos jutau didelį troškimą būti ten, kur meldžiamasi, giedamos giesmės ir skaitomas Šventasis Raštas. Pirmas susirinkimas, į kurį atėjau po atsivertimo, vyko namuose (ląstelėje), o jam tuo metu vadovavo šiandien gerai visuomenėje žinoma žurnalistė. Metus laiko ląstelę lankyti buvo labai įdomu, nes daug ko nežinojau, tačiau situacija ėmė keistis, kai baigiau „Tikėjimo žodžio" Biblijos mokyklą ir tapau pamokslininko padėjėju, po to - „Lietuvos misijos" pamokslininku. Deja, sėkmingai įsiliejęs į kitus tarnavimus, tapau kritiškesnis ląstelės atžvilgiu - ėmė „kliūti" tam tikri formalumai, darėsi nuobodoka. Dėkui Dievui, kad supratau, jog turiu likti ištikimas savo ląstelei Vilniaus bažnyčioje - kiti tikintieji padėjo man pripažinti, jog esu linkęs į išdidumą, nuvertinu namų grupės tarnavimą ir iš dalies vadovaujuosi netinkamu tarnystės Kristaus bažnyčioje supratimu.

Viešpaties baimėje penkerius metus lankiau ląstelę, kuriai vadovavo kita „netobula" lyderė - daug kartų teko nusižeminti, mokytis, laukti ir bręsti. Galiausiai per vieną maldą supratau turįs svajonę, jog mūsų namuose su mano vaikais „gyventų" ir Dievo vaikai - tai buvo Viešpaties paraginimas tapti vienos iš namų grupės lyderiu. Nuo 1998 iki 2005 metų vadovavau namų grupei ir buvau atsakingas už keletą kitų ląstelių, t.y. už pogrupį, o nuo 2001 metų bažnyčioje ėmiau darbuotis kaip neetatinis pastorius. Šiuo metu dėl padidėjusio krūvio esu perdavęs vadovavimą namų grupei kitam lyderiui, tačiau ląstelės susirinkimai ir toliau vyksta mūsų namuose - mano vaikai auga ir toliau apsupti Dievo vaikų... Asmeninė patirtis kužda, kad namų grupėje vyksta intensyvi pastoracinė tarnystė: dvasiškai auga ir bręsta ne tik jos lankytojai, bet ir vadovas. Esu įsitikinęs, kad kiekvienam būsimam pastoriui ir tarnautojui tarnystės namų grupėje patirtis yra nepaprastai svarbi ir vertinga.



Namų grupių svarba ir gairės tolimesniam darbui

Namų grupės krikščioniškai bendruomenei yra labai svarbios ir naudingos. Jos padeda tikintiesiems labiau pažinti Viešpatį, drauge su kitais Dievo vaikais siekti šventumo, dalintis Dievo dovanomis, patirti globą ir rūpintis vieni kitais. Didelėje bendruomenėje lankytojai dažniausiai būna tik klausytojai, todėl ypač aktualus pasidaro tikro bendravimo ir išklausymo poreikis.

Akivaizdu, kad kiekvienam kalbėtojui reikalingas klausytojas, nes be klausymo nėra ir bendravimo. Kodėl tiek daug norinčių kalbėti, bet taip trūksta klausytojų? Dovanoti kitam žmogui savo laiką, nesitikint iš to jokios naudos, nebėra savaime suprantamas dalykas - tai žygdarbis. Nenuostabu, kad trūksta norinčių ir vis dar galinčių išklausyti, nenuostabu, kad vienatvė tampa gyvenimo pakeleive: „Miestas, turintis milijoną gyventojų, - tai miestas, turintis milijoną vienatvių. Nesikalbama net su to paties daugiaaukščio kaimynais. Turbūt urviniai žmonės nebuvo tokie vieniši kaip šiuolaikiniai. Esame apsupti penkių milijardų žmonių ir esame vieniši. Kasdien yra susitinkama su tūkstančiais žmonių - gatvėje, parduotuvėse, darbe, viešojo transporto priemonėse...Tačiau visiems bendras tėra vienas dalykas - vienatvė. Esame vienišų istorijų minia, neišsakytų ir neišsakomų"[3].

Nors tai skamba liūdnokai, tačiau krikščioniui dera prisiminti, jog Dievas trokšta palaiminti savo vaikus ne tik šeimyniniais, darbo, bet ir bažnytiniais santykiais su broliais ir seserimis Jėzuje Kristuje. Krikščioniškoje bendruomenėje tikima „šventųjų bendravimu" (Apaštalų išpažinimas), tad tikrai čia neturėtume jaustis vieniši, nors ir šio bendravimo tenka ieškoti ir siekti. Į didesnę bendruomenę pirmą kartą atėjęs žmogus sekmadienio rytą gali pasijusti vienišas, nes nepažįsta nei vieno, išskyrus tą, kuris jį atsivedė į susirinkimą (jei toks yra). Gali būti, kad žmogus ne naujokas, bet jam dabar reikia kažkam pasipasakoti, reikia asmeninio dėmesio, maldos, tačiau bendrame susirinkime atsakyti į šį poreikį nelengva - bažnyčios foje nėra pati geriausia vieta tokiam meilės patarnavimui. Ką daryti? Geriausias sprendimas būtų prisijungti prie kokios nors bažnyčioje veikiančios namų grupės, kuri yra lyg nedidelė, šiltus santykius puoselėjanti ir visais savo nariais nuoširdžiai besirūpinanti šeima. Čia ne tik turime kam kalbėti bei nugalim vienatvę, liūdesį, abejones, bet ir išmokstame klausyti bei patarnaujame vieni kitiems.

Ne vienerius metus stebėdamas namų grupių tarnavimą, galėčiau pritarti kai kurių nuomonei, jog tai, ko gero, mažiausiai įvertintas tarnavimas bendruomenėje. Labai dažnai dėmesio centre atsiduria muzikantai, pamokslininkai ir net jaunavedžiai, bet ne tie, kurių tarnystė vyksta ne ant scenos, o namuose. Neseniai pastoracinėje taryboje numatėme gaires, kaip stiprinti namų grupes savo bažnyčioje. Pirmiausia nusprendėme, kad privalome atsakingiau žiūrėti į susirinkimus su lyderiais: kiekvieno pirmo mėnesio sekmadienį, kai bendruomenėje tradiciškai vyksta duonos laužymas (niekas neišvažiuoja tarnauti į kitas bendruomenes), popiet susitikti su lyderiais; vieno mėnesio pirmą sekmadienį skiriant pastorių susitikimui su pogrupių vadovais, o kitą - bendram susirinkimui su visais lyderiais. Pastarasis susirinkimas paprastai būna dviejų dalių: iš pradžių pogrupio vadovas susitinka su savo lyderiais grupelėje, o po to visi sueina į bendrą susirinkimą. Be to, pogrupio vadovas turi lankyti savo pogrupio ląsteles ir periodiškai surengti ilgesnius susitikimus su savo pogrupio lyderiais. Įtvirtinus tokią susirinkimų (savotiškų ląstelių) sistemą, pagerėja ryšys su lyderiais, atsiranda naujas bendrystės jausmas, lyderiams suteikiama papildoma motyvacija ir padrąsinimas.

Antra, įsitikinau, jog kiekviena namų grupė priklauso ir nuo jos lyderio pasiryžimo mokytis, keistis ir augti. Deja, labai dažnai yra „judama" remiantis senu bagažu, tam tikromis atgyvenusiomis tradicijomis, nesugebama suvokti ir perteikti kitiems bažnyčioje skambančios žinios. Liūdna, tačiau kai kurie lyderiai mažai skaito, interpretuoja Bibliją remdamiesi praeities „apreiškimais" ir nebespėja eiti koja kojon su savo ganytojais. Todėl pasirinkome knygą, kurią nusprendėme drauge skaityti ir aptarti bendruose susirinkimuose (Jonh Stott „Šiuolaikinis krikščionis"). Tikimės, kad tai padės ne tik susiderinti ir geriau suprasti vienas kitą, bet ir gerins bendrą teologinį išprusimą.

Trečia yra tai, ko vis dar nesame iškėlę kaip vieno iš savo pastoracinių uždavinių, tačiau, manau, jog tai įvyks ateityje - t.y. mentoringo santykių diegimas bendruomenėje, sielovadinių įgūdžių formavimas namų grupėse. Nesunku pastebėti, kad visos trys tolesnio darbo gairės yra susijusios su lyderių ugdymu, jų lavinimu ir kompetencijos kėlimu. Šiuolaikinis pasaulis yra sudėtingas ir reikalauja iš bažnyčios tarnų neredukuoto pasaulio ir Šventojo Rašto pažinimo, jautrumo Šventajai Dvasiai ir nuolatinės mokinystės dvasios. Bendruomenei nepakanka vien pastorių pastangų - būtina, kad toks nusistatymas įsitvirtintų ir tarnavimų vadovų, ir namų grupių lyderių mąstyme ir gyvenime. Tik tuomet visas Kristaus kūnas augs meilėje, kiekvienai daliai veikiant pagal savo saiką (Ef 4,16).

Apibendrinant norisi pabrėžti, jog Vilniaus bendruomenėje „Tikėjimo žodis" yra giliai įsišaknijusi biblinė namų bažnyčių (ląstelių) samprata, kurios dvasinę svarbą patvirtina tiek pačios bendruomenės, tiek mano paties asmeninė patirtis. Vis dėlto teisingo principo žinojimas dar nereiškia, kad neklysime ar galėsime išsiversti be pastangų tobulinant šį gyvybiškai svarbų tarnavimą. Svarbu, kad gebėtume kritiškai vertinti savo patirtį ir nuolat rastume jėgų Kristuje gilintis į Dievo žodį, atlikti reikalingas korekcijas. Vasara greitai prabėgs - sugrįšime iš atostogų ir vėl imsimės darbų. Norėčiau palinkėti, kad rudeniop prasidėsiantys darbai nors kažkiek daugiau būtų susiję su vienuose ar kituose namuose besirenkančia ir bręstančia bažnyčia.

Literatūra

Biblija, Tikėjimo žodis, Vilnius, 1996

Giuseppe Colombero, Nuo žodžių į dialogą, Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius 2004,

http://www.btz.lt/article/articleview/1495/1/291

Krikščioniškos bendruomenės ugdymas, David‘as Cox‘as, Amžinoji Uola, Kaunas, 2000

Seminaro „Bažnyčia mūsų namuose" medžiaga, Tikėjimo žodis, parengė Edita Sabalionytė, 2008

Tarnystės bažnyčioje, Alfred Kuen, Lietuvos krikščioniškas fondas, 2005


[1] http://www.btz.lt/article/articleview/1495/1/291

[2] Seminaro „Bažnyčia mūsų namuose" medžiaga, parengė Edita Sabalionytė

[3] Giuseppe Colombero, nuo žodžių į dialogą, 108 psl.

"...kas suras mažą berniuką?"

...Naktį iš sekmadienio į pirmadienį užverčiau paskutinį Cormac McCarthy "Kelias" puslapį. Įspūdis? Nereali knyga. Sukrečiančiai realistiška. Gal kiek melancholiška ir niūroka... Bet stipriai kalbanti apie viltį. Ryžtą. Apie tėtį ir sūnų, nešančius ugnį.
Autorius už šią knygą gavo Amerikoj Pulitzerį. Knyga, verta atsidurti Jūsų lentynose. Spausdinu trumpą ištraukėlę:

"- Tėveli, ar atsimei tą mažą berniuką?
- Taip, aš jį atsimenu.
- Ar manai, kad tam berniukui nenutiko nieko bloga?
- O taip. Manau, kad jam tikrai nenutiko nieko bloga.
- Ar manai, kad jis pasiklydo?
- Ne, nemanau, kad jis pasiklydo.
- Man baisu, kad jis pasiklydo.
- Manau, kad jam nenutiko nieko bloga.
- Bet kas suras jį, jeigu jis pasiklydo? Kas suras mažą berniuką?
- Gerumas suras mažą berniuką. Jis visada suranda. Suras ir vėl."

Trumpą knygos recenziją galite pasiskaityti čia: http://www.g-taskas.lt/knyga-cormac-mccarthy-%E2%80%9Ekelias%E2%80%9C/

O štai ir visa ŠEIMYNA - 2009 I pusmečio uždarymas

Nors ne kiekvieną pavyko nufotografuoti, tačiau bendrai visi tikrai yra!

Algirdas

Virgis

Susirūpinę vyrai

Laura

R+R Daunoravičiai

A+D Širviai

N+E Matiukai

Mes neseniai lankome šią namų grupę, tačiau nuo pat pirmų akimirkų esame sužavėti priėmimo, šilumos ir laisvės atmosfera. Esame dėkingi vadovui Tomui ir šeimininkams Audronei ir Dariui, kurie atiduoda visą save šiai grupelei. Esame be galo dėkingi viesiems dalyvaujantiems ir besidalinantiems savo patyrimais. Esame tikrai palaiminti Viešpaties, kad suteikė progą susipažinti su šia namų grupe.

Darius

Vaikai

Sveiki namų grupelės nariai ir svečiai!

Ačiū Nidai už idėją ir iniciatyvą kuriant šį blogg'ą; kviečiame visus dalyvauti,
dalintis mintimis, foto, pasiūlymais... Viskas tik pradinėje stadijoje; reikėtų gal
įdomesnio puslapio pavadinimo ir kt., todėl prisijunkite, siūlykite, tobulinkite...
Tomas D.